Rusnės seniūnija – pamario kraštas, garsėjantis unikaliu natūraliu gamtos grožiu, užliejamomis pievomis ir potvyniais, šviežia ir rūkyta žuvimi, kūrybingais ir darbščiais žmonėmis.
Istoriniuose šaltiniuose Rusnė minima jau nuo XIV a. Rusnės seniūnija įkurta 1995 m. Seniūnija sudaro 5 kaimai, kuriuos sujungia 3 seniūnaitijos. Rusnės saloje nuolat gyvena apie 1600 gyventojų.
Seniūnijoje yra paštas, pagrindinė ir specialioji mokyklos, viešosios bibliotekos filialas, kultūros centras, ambulatorija, vaistinė, etnografinė sodyba-muziejus, 4 parduotuvės, 10 kaimo turizmo sodybų, veikia 1 žemės ūkio įmonė, 1 medienos apdirbimo įmonė, 6 žuvies rūkymo įmonės, 2 žuvininkystės įmonės.
Rusnėje gimė ir dirbo daug žymių veikėjų: Klaipėdos krašto politinis veikėjas Augustas Baldžius, mikrobiologas, filosofijos m. daktaras Juozas Ambrozaitis, muzikologas Kazys Jasinskas, vokiečių rašytoja Šarlota Kaizer. Skirvytėje - tautosakos ir dainų pateikėjas Adomas Goberis. Rusnėje gyveno ar tebegyvena lietuvių raštijos darbuotojai - kunigai Mykolas Gaidys, Lozorius Zengštokas, Jonas Jokūbas Šperberis, poetė - bibliotekininkė Birutė Gaigalienė, poetas bibliotekininkas Juozas Kinderis, poetė, pedagogė Aldona Kazlauskienė, biologijos mokslų daktaras Kazys Gaigalas, agrarinių mokslų daktaras, žvejo etnografinės sodybos-muziejaus įkūrėjas Kazimieras Banys, tautodailininkai - Egontas Pėteraitis, Idalija Žukauskaitė-Ragelienė, Violeta Benetienė.
Nuo 2005 m. Rusnės miestelis turi savo herbą ir vėliavą. Miestelis yra unikalus medinių gyvenamųjų namų architektūra. Vasarą Rusnė ypač lankoma vieta. Rusnėje gausu architektūros ir technikos paminklų: senieji žvejų kaimai, žvejo laukininko etnografinė sodyba–muziejus. Ypač patrauklūs senieji Skirvytėlės, Vorusnės ir Pakalnės žvejų kaimai. Rekomenduojama aplankyti restauruotą bažnytėlę, senąjį paštą, Uostadvario švyturį (1876 m.), pirmąją vandens kėlimo stotį (1907 m.), susipažinti su Nemuno deltos regioninio parko ekspozicija. Saloje veikia 20 vandens kėlimo stočių, o esantis Dumblės ežeras yra 1,3 metro žemiau jūros lygio.
Rusnė viena seniausių gyvenviečių Nemuno deltoje ir vienintelis Lietuvos miestas, esantis saloje. Rusnės salą nuo žemyno skiria upės Atmata ir Skirvytė. Per Atmatą nutiestas tiltas ne visada gelbsti vietos gyventojus nuo pavasarinių potvynių. Jų metu Rusnė dažnai būna atskirta nuo žemyno. Rusniškius nuo potvynio saugo pylimai. Didžiausias praėjusio amžiaus potvynis buvo 1958 m. Tada po Rusnės miestelį plaukiota žvejų dorėmis ir motorinėmis valtimis. Rusnė tuo ir įdomi, kad čia galima pasigėrėti pavasarinio potvynio jėga, ledonešiu, daugybę įvairiausiais praskrendančiais ir perinčiais paukščiais, stintų gaudymu. Todėl turistų plūsta iš visos Lietuvos ir užsienio pasižiūrėti, pasigėrėti laukine gamta.
Aktyvia veikla pasižymi 3 bendruomenės. Rusnėje populiariausios tradicinės šventės rengiamos pavasarį ir vasarą: Laivininkų šventė ir Šaktarpio šventė. Paragauti žuvienės, keptos ir rūkytos žuvies suguža galybė žmonių. Tik retas iš šios šventės grįžta be lauktuvių ir žuvies. Į rusniškių šventes atvyksta patys smalsiausi ir drąsiausi svečiai, nes kelias į Rusnę Šaktarpio šventės metu dažniausiai būna apsemtas. Vyksta įvairios edukacinės stovyklos, parodos, muzikiniai vakarai ir kiti įdomūs renginiai.
